Kiekvienais metais baigiantis kovui – prasidedant balandžiui, su nerimu laukiu pavasario. Ne, ne  kalendorinio to, o tikrojo,  to pavasario kai Neryje vanduo pakyla iki nesuvokiamo lygio ir su nežemiška jėga pakelia ledo kiautą ir stumia jį nuo savęs žemyn . Ledonešio pradžia – neapsakomas vaizdas: nuo krantų atsikabinęs didžiulis ledo masyvas ima slinkti pasroviui, savo kelyje kaip degtukus laužydamas nedidelius medelius ir krūmus, ties posūkiais lipdamas ant krantų, skilinėdamas,  ardamas krantus, stumdamas didžiulius riedulius, darydamas naujas duobes ir seklumas...  Šiemet,  prie kauniečiams gerai žinomo Kleboniškio tilto ledonešis buvo išties įspūdingas, toks kokio jau daug metų nebuvo. Ledo storis prie krantų- 40-50 cm, ties viduriu irgi ganėtinai storas. Toks ledas šiemet šlavė nuo pakrančių viską, įskaitant ir pakrantės gyventojų tvoras, dekoratyvinius medelius, užliejo namus, sodus, sklypus. Užuojauta pakrantės gyventojams, bet tokia jau ta mūsų galingoji Neris – kažkam negailestinga, o kažkam,  labai maloninga ir paslaugi. Na o mums, žvejams šis ledonešis išties pasitarnavo:  išrovė trukdžiusius krūmus, stumdamas didelius akmenis padarė naujas duobes, išvalė dugną, kuris per kelis paskutinius metus taip uždumblėjo ir nuseko, kad beveik visa žuvis laikėsi tik prie pačios upės vagos, o brendant keliasdešimt metrų nuo kranto gylis vos kelius siekė. 

Su virpuliu laukiu tų rytų, kuomet dar tamsoje, nusileidęs nuo šlaito, susidėliosiu visą atsineštą įrangą, kai ant kablio mausiu uodo trūklio lervas, o pirštai jaus, kaip toli virš medžių kylantis saulės diskas į save traukia visą šilumą, kartais nuo to netgi naujai išdygusi žolė apsitrauks lengvu baltumu, tačiau vos pirmieji spinduliai palies vandenį ir žemę,  saulelė, paryčiais pasiskolintą šilumą gražins su didžiuliu kaupu ir pradės dvelkti vasara...

Dažniausiai tuomet, kada saulutė dar nepakilusi virš medžių, o šiluma dar netirpina rytinio šerkšno ir nutinka tai, dėlko šįryt čia ir esu, tai, dėlko jau nuo kovo vidurio nervingai žvilgčioju neries pusėn. Staiga įsitempia valas ir isteriškai ima kratytis dugninės viršūnėlė. Kur jau ten viršūnėlė – beveik visą kotą verčia nuo stovo. Bėgi lyg akis išdegęs, ir vos susivaldai stipriai nekirsdamas, nes žinai, kad kablys kaipmat perkirstu minkštą žiobrio lūpą. Pagaliau jauti tuos pirmuosius, po žiemos taip išsiilgtus smūgius, pirmąjį šiais metais ritės stabdžio čirpimą ir po keleto akimirkų rankose jau laikai pirmąjį, dar nuo šalto vandens vėsų, bet jau kovingai nusiteikusį žiobrį.

Na o dabar, norėčiau šiektiek išsamiau papasakoti apie tai kaip gaudau žiobrius.

Nuo pat vaikystės esu dugninės šalininkas, todėl ir žiobrius gaudau su dugnine. Renkuosi vidutinio kietumo meškerykotį, naudoju kuo plonesnį, bet butinai pintą valą, o apačioje, 30cm nuo švino atsumu rišu ganėtinai ilgą 50cm 0,14mm storio pavadėlį su nedideliu, plonu kabliuku. Ant kablio maunu 5-6 truklio lervas ir vieną dirbtinę, nes kartais per keletą minučių pūgžliai ir aukšlės kablį nuvalo iki blizgesio. Jei žiobriai kimba vangiai, trūklių maunu 3-4 ir dirbtinio masalo nenaudoju. Dar vienas būdas - ant kiek didesnio kablio maunu krevetę, tačiau ne tą  „Maximinę“, o dar rudenį pagautą baltijos jūroje ir užšaldytą. Tokį masalą žiobris griebia rečiau nei trūklio lervas, tačiau krevete susidomi kurkas didesni egzemplioriai, taip esu pagavęs ne vieną ir kilogramą viršijusį  žiobrį. Šiaip, kuo toliau nuo jūros žiobriai nuplaukia, tuo labiau atpranta nuo krevečių ir vis dažniau gundosi jiems pasiūlytu trūkliu, o Šventosios upėje už Jonavos, ten kur jie susirenka neršti, krevetę jiems įsiūlyti yra ypatingai sunku.

Masalą visuomet stengiuosi patiekti už didesnių akmenų, duobelėje, o metimo atstumas labai priklauso nuo dugno reljefo ir kaip ledonešis pavasarį išvalė dugną. Šiemet ledo lytys turėtų būti gerokai pagilinusios krantus, taip pat ir pridariusios daug naujų duobių, atnešusios riedulių, taigi manau kad toli mesti nereikės. Tačiau gaudant visai netoli kranto reikia atminti, kad visdėlto tai gan atsargi žuvis ir reikėtų ant kranto elgtis kiek atsargiau.

Atsirinkęs didžiausias žuvis gaminu labai paprastą ir mano manymu geriausias žiobrio savybes išlaikantį patiekalą.

Žiobrius išskrodžiu, ant orkaitės skardos užpilu storą sluoksnį druskos, sudedu ant jos neskustus, tik išvalytais viduriais žiobrius, užpilu storu druskos sluoksniu iš viršaus, ir viską kepu įkaitintoje iki 180 laipsnių orkaitėje 25-30 min.  Ištraukus iškeptą žuvį kelias minutes palaikau kad šiektiek atvėstų ir nuėmęs susidariusią druskos plutą mėgaujuosi sultinga šviežia žuvimi. Reikėtų paminėti,kad žiobris nepersisūdo dėlto,kad nebūna nuvalyti žvynai, o kepdamas įsisūrėja tiek, kiek reikia.